Senelių namai vs. užpečkis dukros namuose

Nors dauguma draugų, pažįstamų ir slaugos, rūpybos bei kitokio plauko specialistų vienbalsiai suokia, jog seneliams nėra nieko geriau nei leisti savo paskutines dienas (savaites, mėnesius ir metus) pažįstamoje aplinkoje, artimųjų apsuptyje, tačiau išgirstu ir kitų, kartais net itin kardinalių nuomonių. Senelių namai, ir taškas. Įdomu, o ką galvojate jūs?

Praėjusių metų vasarą mano mama parkritusi mieste susilaužė kelis kaulelius ir keturis mėnesius turėjo praleisti slaugos ligoninėje. Per tą laiką tapo aišku, kad mamai reikės nuolatinės priežiūros bei pagalbos, tad šeimoje svarstėme špitolės variantą, o kol kas, laikinai, nusprendėme mamą parsivežti į savo namus. Vos įžengusi pro duris ji iškart leptelėjo, kad namai apjaukti 🙂 ir įsitaisė svetainėje ant sofos, kažkodėl nugara į mane. Virtuvėje ėmiau šildyti sriubą, ir staiga namuose įsivyravo tyla, išskirtinai jaukiai apkabinanti tyla. Tada pirmą kartą smilktelėjo, kad nenoriu mamos atiduoti niekam, o tuo labiau kažkokiems senelių namams… Brr…

Ir ką, mama pas mus įsipaišė labai natūraliai. Juk (senatvėje) žmogui reikia tiek nedaug: šilto maisto, šilto apkloto ir šilto žodžio. Visa tai ji dabar ir turi. Niekas jos neauklėja, nepriekaištauja, nenurodinėja. Pagaliau – skamba labai liūdnai, bet pagaliau – ji gali rinktis. Gali daryti tai, ką nori. O nori štai ko: pusę dienos jaukiai susiraičius snausti ant lovos šalia manęs, šunės ir kačių. Suvalgyti visus bananus vaisių vazoje. Išgerti stiklinę karšto pieno su bandele. Paprašyti antros porcijos troškinio arba atsisakyti grikių, bet užsisakyti manų košės. Ir pasivažinėti automobiliu.

Senelių namai, manau, geras variantas, kai nėra – būkim atviri – nei laiko, nei noro, nei, pagaliau, galimybių. Pavyzdžiui, su savo tėčiu, net ir prie geriausių norų, nepajėgčiau gyventi po vienu stogu. Per didelis egoizmo ir kaprizų koncentratas, per mažai empatijos ir nusiteikimo padėti kitiems (bent jau klusniai išgerti vaistus ir neatsikalbinėjant pasikeisti sauskelnes! Tarsi MAN čia labiausiai reikėtų!). Tikrai būtų per sunku (čia jau mielai priimčiau aplinkinių užuojautą ir iškalbingus atodūsius 🙂).

Taigi. Sulaukusios kvietimo į atvirų durų dienas, mudvi su mama apsilankėme senelių namuose. Miestietiškuose ir kaimietiškuose. Šiame įraše – apie prabangiuosius.

Sezoninis meniu, šeši renginiai per savaitę, masažas, manikiūras-pedikiūras ir kiti džiaugsmai skamba puikiai, bet mano mamai įspūdžio nedaro. Ir aš su ja sutinku – juk iš esmės tai labiausiai reikia, kad kas nors pasėdėtų šalia, palaikytų už rankos, pažiūrėtų į akis ir šimtąjį kartą paklausytų pasakojimo apie pirmąjį bučinį.

Maloniai prajuokino viena iš senelių namų darbuotojų, kuri nežinojo, kaip čia dabar reaguoti, kai mano mama pradėjo varinėti kalbas apie pimpeliukus ir mėnesines. Mėgiamos temos, kurios visada ištestuojamos su naujai sutiktais žmonėmis. Nuoširdžiai smaginuosi matydama dilemą sutiktųjų veiduose: tęsti pokalbį ar netęsti? Juk mes išauklėti neignoruoti kitų žmonių, o ypač vyresnių už save. O blogiausia, kad šalia stypsau aš ir nė nesiruošiu palengvinti sunkios dalios.

Tų, kurie projektuoja ir įrenginėja senelių namus, norėčiau paklausti: ar kuriate juos tokius, kokiuose norėtumėte gyventi patys? Ar įsivaizduojate save tuose vandeniui atspariuose krėsluose (žr. nuotrauką aukščiau), panirusius į stebuklingą filosofijos pasaulį arba pakerėtus drąsiųjų kelių? Ar gulėdami funkcinėse lovose nenorėtumėte matyti, kas yra už lango, o ne vien tai, kad langas yra?

Taigi. Senelių namai gražūs ir tvarkingi. Pernelyg. Jau girdžiu, kaip skeptikai karksi, kad kitaip būtų neįmanoma 103 senelių su jų reikalais suvaldyti. O aš žiūriu į tą spalvingą chaosėlį savo namų knygų lentynose, prisimenu senelių namų skaityklą ir darau išvadą, kad žodis JAUKUS yra tiesiogiai susijęs su žodžiu JAUKTI.

Būsiu atvira: senelių namuose pasigedau NAMŲ jausmo. Pojūčio, kad čia žmonės iš tiesų GYVENA, o ne tik tempia/stumia laiką. Juk kaip jauku, kai mano mama n kartų per dieną nusileidžia laiptais ir klausia, ką duosiu valgyti 😄. Kai aplankiusi tėtį parsitempia knygelę Tradycyjna kuchnia litewska, nu... nes mokysis lenkų kalbos! Tai gal tada jau nebereikia vokiečių kalbos vadovėlio? Dar ir kaip reikia! Ir išvis – galėčiau eiti kibinimater ir nekišti nagų prie JOS daiktų! Tai jau ir einu 😄.