Taip, mano mamai diagnozuota demencija, taip, jai beveik aštuoniasdešimt metų, todėl ji neįtikėtinai dažnai nori valgyti, gerti ir į tualetą, be to, greitai pavargsta ir gal ne visada palaiko pokalbį, bet naujos vietos, nauji žmonės ir švieži įspūdžiai (t. y. sviestiniai kruasanai, sūreliai bei bananai) ją itin gerai veikia.
Jau pakeliui į Baltupius, kur gyvena mamos ištikimos draugės Birutė ir Jadvyga, eilinį kartą gaunu progą žavėtis mamos gebėjimais išsisukti nuo nepageidaujamų temų. Įtraukčiau šį savo įrašą į privalomos literatūros sąrašą visiems, kurie savanoriauja ar dirba su seneliais 😄
Mudviejų pokalbis:
– Mama, o kaip ten viskas atrodė 1978 metais, kai jūs ką tik gavote butą (trijų kambarių!) ir atsikraustėte į net blizgantį iš naujumo mikrorajoną?
– Baik čia dabar mane tardyti!
– Mama, taigi man įdomu, aš tuo metu dar nebuvau gimusi, o tau šiaip viskas buvo nauja: santuoka, namai, vaikai.
Mama pagalvoja pagalvoja, apsidairo ir atsako:
– O, žiūrėk, kiek vaikų su paspirtukais. Įdomu, kur jų tėvai?
Ir tai tik vienas iš tų mielų dalykų, kurie mūsų šeimoje jau tapo vidiniais juokeliais. Jei pokalbio kryptis ar siužeto vingis nepatinka, čiupk už vadžių, statyk piestu ir suk tą siužetą į priešingą pusę! Va taip! Ir tegu pašnekovai lieka išsižioję iš nuostabos 😄.
Apsilankymas ir džiugus, ir liūdnokas. Gera matyti žvalias kaimynkas, anuomet tapusias draugėmis. Kaip sako Birutė, kai kurios santuokos tiek netveria, kiek jų draugystė – virš keturiasdešimt metų!
Smagu išgirsti, kad draugės eina į spektaklius, koncertus, bendrauja su vaikais, anūkais, sūnėnais, dukterėčiomis ir dar visa govėda interesantų bei bendraminčių. Jų dienos sklidinos veiklos, judesio ir – svarbiausia – jausmo, kad yra reikalingos.
Graudu, kad mama nebeatsimena savo draugių, t. y. vardai ir pavardės jos galvoje yra, tačiau su žmonėmis nebesusijungia. Kad ji nebesijuokia tuo skambiu, užkrečiamu juoku ir nebetraukia savo bičiulių per dantį. Pasiilgstu to iki ašarų (va ir dabar, rašant, kažkas jau ima kapsėti ant klaviatūros)…
Jauku, kai Birutė švelniai, bet neįkyriai rūpinasi mano mama, supranta jos poreikius bei reakcijas ir trykšta nuoširdžiu entuziazmu bei susidomėjimu.
Pikta, kai Jadvyga ima manęs gailėtis… Hrrr… Šitoje vietoje ir vėl pagalvoju, kad iš aplinkinių norėtųsi daugiau empatijos… O tiksiau tai noro pabūti su senu žmogumi taip, kaip būtent jam būnasi. Įlįsti į jo kailį – bent jau pasimatuoti 😄. Išlaukti, išbūti, išjausti ir neprimesti SAVO matymo. Ir juolab GAILESČIO.
O ką mama? Ji dėl nieko nesuka galvos ir bendrauja tik tiek, kiek nori. Paklausia mėgiamų klausimų, tų, nepatogiųjų, ir įninka į maistą: vaisiai, bandelės, sūreliai. Saldu, minkšta, skanu. Ko daugiau bereik?
Kai viską suvalgo, paklausia, ar jau galime važiuoti namo. Ir važiuojame. O kitą dieną, būna, pasidalijame įspūdžiais. Arba ne. Tik labai įdomu, kad vieni prisiminimai smegenyse saugomi, o štai ši linija, kone diena dienon vinguriavusi keliasdešimt metų, nutrūko. Bet tai nereiškia, kad nutrūko ir pati draugystė! Laukiame, kol atšils ir kitą kartą susitiksime sužaliavusiame daugiabučio kieme – surengsime iškylą ant žolės (tik reikės įsimesti kilnojamą tualetą su dailia širma 😄).
Share this post